Siekdami geriau jus supažindinti su Triple O Consulting ekspertais, šį kartą kviečiame pasinerti į pokalbį su Rita Patalavičiene!

Konsultantė interviu metu kalba apie koučingo rolę vadovo ir komandos tobulėjime, mentorystės svarbą ir prasmę bei norą keistis ir geriau pažinti save. Pašnekovė dalijasi praktinėmis, ekspertinėmis žiniomis ir kaip vadovai gali prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų.

Esate individualių asmenų ir komandų koučingo specialistė. Remiantis savo patirtimi, su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria įmonės, kurioms prireikia pagalbos?

Jei kalbame apie individualų koučingą įmonėse, tai jis gali pasitarnauti labai įvairiai. Tam tikrus koučingo metodus vadovai gali naudoti ugdydami savo komandos narius, sukurdami jiems erdvę plėsti akiratį, imtis naujos veiklos, didinti savo atsakomybės ribas, augti. Pasitelkiant vidinius ar išorinius koučingo specialistus, įmonės darbuotojui (nepriklausomai nuo užimamų pareigų) galime suteikti galimybę turėti laiko mąstymo stimuliavimui ar minčių susidėliojimui jiems aktualiu klausimu ar tema.

Pasidalinsiu pavyzdžiu, kaip tai gali atrodyti praktiškai. Vienas mano klientas turėjo naują ilgalaikį projektą, kuriame jis turėjo užtikrinti, kad projekto tikslas būtų pasiektas. Taip pat buvo svarbu užtikrinti, kad komandos nariai, dalyvaujantys tame projekte, jaustųsi komfortiškai atlikdami naują, tam tikra prasme jiems dar nepažįstamą darbą. Taigi, mūsų susitikimuose, kuriuose buvo dėliojamos mintys, palietėme įvairias mano klientui aktualias temas: kokiu vadovu noriu šiame projekte būti ir ką dėl to turiu padaryti, kaip efektyviai deleguoti užduotis komandos nariams, kaip pajausti, kada viskas gerai, o kada jiems jau reikia pagalbos, kaip pačiam išbūti įvairiuose motyvacijos lygmenyse ilgalaikėje perspektyvoje ir pan. Taigi, koučingo sesijos buvo kaip stotelės, kuriose gali pasitikrinti kas vyksta, ko šiuo metu reikia ir kaip aš galiu veikti.

Jei kalbame apie komandas, tai pasitelkiant koučingą kaip įrankį, kuriame prielaidas, kaip iš komandos tapti efektyviai veikiančia komanda. Kiekviena komanda yra unikali, todėl ir jų iššūkiai gali būti skirtingi. Dažnai susitelkiama į komandai keliamus tikslus ir pamirštama, kad jų siekia žmonės. O nuo to, kaip jie susitars, kaip pasitikės vieni kitais, kaip efektyviai išnaudos savo skirtumus, kaip vieningai susitelks į bendrą tikslą ir kaip jo sieks, priklauso galutinis komandos rezultatas. Laikui imlus procesas, bet žmonės negali pakeisti savo nusistovėjusio elgesio normų ar įpročių per vieną dieną. Vyksta įvairių atradimų, ieškojimai nebūna lengvi, juos lydi visokios emocijos, bet, kai atveriami pasitikėjimo ir saugumo komandoje vartai, komandoje atsiranda visai kitas energijos lygmuo ir jausmas, kad su šia komanda galiu nuversti kalnus.

Mane žavi su laiku procese atsirandanti komandos narių energija, patirtis ir išmintis, kuri įgalina narius siekti bendro tikslo.

Taip pat labai vertinga, jei atsiranda kad ir skaudus, supratimas, kad tai komanda, kuri nepajėgi bendrai siekti jai iškeltų tikslų ir reikia keisti kai kuriuos komandos narius ar skirstytis.

Svarbiausia, kaip mes pasinaudojame atradimais.

Taip pat esate „Idealogue“ ir „Versli Lietuva“ mentorė. Kas jus paskatino užsiimti šia veikla ir kodėl mentorystė gali tapti viena iš gyvenimą įprasminančių veiklų?

Pirmoji priežastis, lėmusi norą tapti mentore, buvo noras grąžinti skolą, dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. O jei rimčiau, tai iš savo patirčių su mentoriais, mačiau be galo didelę vertę mokytis iš profesionalų, kurie noriai savo žiniomis ir patirtimi dalinosi.

Beje, šiuo metu aš taip pat turiu mentorių. Mentoryste naudojuosi, kai tik turiu poreikį gauti naujos patirties ar patarimų.

Antroji priežastis, kodėl tai darau, yra tai, kad padėdama kitam žmogui rasti savo kelią, darau įtaką ir savo asmeniniam, ir profesiniam augimui. Procese ieškome, diskutuojame ir atrandame – kiekviena pusė savų įžvalgų.

Trečioji priežastis buvo noras plėsti savo kontaktų ratą ir susipažinti su žmonėmis iš įvairių veiklos sektorių. Kiekvieną naują pažintį lydi lengvas nerimas, nes norisi sukurti tą „chemiją“, kuri leistų sėkmingai ir produktyviai dirbti.

Tokias iniciatyvas, kaip „Idealogue” ar „Versli Lietuva” mentorystės programa, palaikau 100 proc. ir noriu, kad mainai tarp mentorių ir mentee būtų tokie rezultatyvūs, jog didžiuodamasis galėtum pasakyti „aš turiu savo mentorių“ arba „aš esu mentorius“, nes tai kuria vertę.

Esate viena iš „Tavo pokyčių gidas“ knygos autorių. Ką galima išmokti iš šios knygos ir kam vertėtų ją perskaityti?

Knygoje rašoma – „skiriama tam, kas nori tobulėti“.

Esu viena iš knygos autorių. Devyni koučingo specialistai keldami klausimus kviečia pažvelgti į devynias gyvenimo sritis iš skirtingų gyvenimo kampų, kviečia svajoti ir transformuoti savo svajones į konkretų veiksmų planą. Devynios tikros, atviros, išskirtinės istorijos įkvepia ir kviečia ragauti iš savo laimės šaltinio.

Pavyzdžiui, skyriuje „Draugai“ kviečiu pagalvoti, kiek reikia pastangų išsaugoti draugystę, bet tuo pačiu kviečiu atlikti užduotį ir įsivertinti kaip draugai veikia tavo gyvenimą. Atradimai gali nudžiuginti, nuliūdinti, bet tai yra informacija mums. Ar su ja kažką darysime, priklauso nuo to, kokį gyvenimą norime susikurti.

Ši knyga labai atliepia mano mėgstamą Ilse Pannek mintį – „domėkis savo gyvenimu, nes esi vienintelis, kuris gali iš jo šį tą padaryti.“

Turite sukaupusi ilgametę patirtį vadovaujant. Kaip manote, ko dažniausiai trūksta vadovams, nors jų vadovavimo patirtis yra labai solidi?

Vadovo darbas dinamiškas. Šiandien tau, kaip vadovui, reikia vienų įgūdžių, rytoj jau gali reikėti visai kitų (truputį hiperbolizuoju). Skubame, norime greitų rezultatų, nesustojame ir neskiriame laiko suprasti, kas vyksta čia ir dabar. Vertinu sąmoningą lėtumą, kuris leidžia turėti kokybiškus pokalbius (kuriuos tokiais paversti, taip pat turime mokytis), gebėjimą klausytis ir girdėti, pasitikrinti savo keliamas prielaidas ir suprasti, kokie yra tikrieji komandos nario ar kolegos poreikiai. Kai galime atliepti vieni kitų poreikius, bendrai galime sukurti daug vertingų dalykų. Kaip sako M.Rosenberg: „kiekvienas bus pasirengęs ką nors padaryti kitam, kai jis jaus, kad jų pačių poreikiai bus išgirsti ir patenkinti.“

Neseniai vykusiuose mokymuose su vadovais kalbėjome apie pauzes pokalbiuose su komandos nariais. Pasirodo daugumai tai labai nepatogi ir nejauki situacija, kurią stengiamasi užpildyti kalbėjimu. O tai darome dėl to, kad pokalbio pašnekovas apie mus nepagalvotų, jog kažko nesuprantame, nežinome, kad dėl to esame nekompetentingi, kad nesusvyruotų vadovo autoritetas. Grįžę į komandas, sutarėme išbandyti pauzes praktiškai. Po kurio laiko susitikę vadovai dalinosi savo patirtimis, jog nebuvo lengva, bet tai sukūrė terpę pašnekovui pagalvoti, ką jis norėtų pasakyti, o gal tiesiog daugiau kalbėti bei dalintis tuo, kas rūpi, o juk vadovui tai be galo vertinga informacija, jei iš tikrųjų tas žmogus jam rūpi.

Nuolatinis tobulėjimas ir prisitaikymas prie pokyčių yra neatsiejami vadovo kelio palydovai. Juk svarbu įgalinti ir stiprinti komandą bei pasiekti užsibrėžtų rezultatų. Tačiau savęs realizacijos kelias svarbus ne tik lyderiams – kiekvienas galime paversti savo gyvenimą tokiu, kokio norime, jei imsimės konkrečių veiksmų.

Ačiū Ritai už nuoširdžius ir įdomius atsakymus!